Išvarža
Išvarža – tai vidaus organo ar jo dalies išvirtimas į poodį ar įsiveržimas į tarpraumeninį tarpą. Dažniausiai pasitaiko pilvo sienos, kirkšnies, šlaunies, stuburo išvaržų. Kiek rečiau – bambos, diafragmos, stemplės angos bei randų pooperacinės išvaržos, susidarančios blogai sugijus pooperaciniams randams. Paprastai išvaržos nėra pavojingos, todėl iškilus guzeliui dažnai dvejojama, ar verta kreiptis į medikus.
Visas išvaržas galima suskirstyti į įgimtas bei įgytas. Jų atsiradimą lemia anatominiai ypatumai ir jungiamojo audinio defektai. Galimos įgytų išvaržų priežastys – buvusios traumos, po operacijos susilpnėjusi pilvo siena, nutukimas, motorinių pilvo sienos nervų pažeidimas, papilvėje atsiradęs skystis ir t.t. Išvaržos atsiradimo rizika didėja senstant, kai suglemba žmogaus organizmo raumenys bei susilpnėja jungiamasis audinys.
Ligos požymiai
Pagrindinis šios ligos požymis – tai gumbas ar iškilimas, atsiradęs kirkšnyje arba žemiau jos, prie bambos, buvusioje operacijos vietoje, pilvo srityje. Jei išvarža nekomplikuota, dažniausiai jokių kitų požymių nepastebėsite. Retesniais atvejais gali būti jaučiamas skausmas, maudimas, perštėjimas, ypač fizinės įtampos metu. Kartais gumbas gali sumažėti pacientui atsigulus bei padidėti stovint, kosint ar čiaudint. Toks darinys yra elastingas, tačiau itin jautrus čiuopiant. Šio tipo išvaržą galima grąžinti atgal į pilvo ertmę.
Jei išvarža įstringa, pasireiškia visai kiti simptomai. Įstrigusi išvarža – tai, kai išvaržos maiše esantys organai suspaudžiami, sutrinka jų kraujotaka ir prasideda nekrozė (gyvo organizmo ląstelių žuvimas). Pagrindiniai tokio tipo išvaržų simptomai yra staigus skausmas jų srityje. Toks organizmo darinys tampa negrįžtamu nei atsigulus, nei bandant jį grąžinti rankomis. Bandant užčiuopti jis jau ne elastingas, o sukietėjęs. Kartu blogėja bendra paciento sveikatos būklė – krenta kraujo spaudimas, širdis plaka dažniau, taip pat gali pasireikšti žarnų nepraeinamumas ir kiti infekcijos požymiai. Jokiu būdu negalima tokių išvaržų grąžinti atgal į pilvo ertmę per jėgą, nes nekrozės apimti audiniai, grįžę į pilvaplėvės ertmę, gali sukelti sunkius padarinius.
Diagnostika
Nekomplikuota išvarža gali būti diagnozuojama atliekant apžiūrą, apčiuopos metu. Kartais šiam tikslui naudojama echoskopija, rentgenografija. Jei nekomplikuota išvarža neoperuojama, paskiriami specialūs elastingi korsetai arba tvarsčiai. Šios priemonės leidžia pristabdyti išvaržos didėjimą, tačiau visiškai nuo komplikacijų neapsaugo.
Komplikuotą išvaržą privalu ištirti echoskopu, o jei ligos diagnozė lieka neaiški – nedelsiant atliekama operacija, laparoskopija. Tokiu atveju skubama išgelbėti nekrozės apimtus organus bei audinius. Jei jei pakitę negrįžtamai – tenka juos pašalinti.
Prevencinės priemonės
Išvengti įgimtos išvaržos neįmanoma. Tuo tarpu, apsisaugoti nuo neįgimtų išvaržų galima treniruojant pilvo preso raumenis, stengiantis nekilnoti per sunkių daiktų, palaikyti normalų kūno svorį, gydyti vidurių užkietėjimą, lėtinį kosulį. Svarbiausia – išvengti išvaržos įstrigimo. Vienintelė efektyvi priemonė – laiku atliktas ligos diagnozavimas ir neįstrigusių išvaržų pašalinimas.