Atsiliepimai Mes Facebooke LinkedIn Mes G+ Youtube kanalas
EN LT
home icon
+370 46 433403 Kontaktai ir darbo laikas

Pagalbinis apvaisinimas – jau įprasta medicininė praktika

Apie pagalbinio apvaisinimo procedūrų augimą, nevaisingumo priežastis, ateities tendencijas Lietuvoje ir pasaulyje kalbamės su „Northway“ medicinos centro gydytoju akušeriu ginekologu Žydrūnu Žėba.

– Pagalbinis apvaisinimas - kas tai: vis dar naujiena ar jau įprasta medicininė praktika?

Skaičiuojame 34 metus po pirmojo naujagimio gimimo, kuris buvo pradėtas pagalbinio apvaisinimo metodu. Visas šis laikotarpis tapo intensyvios plėtros metais – ši sritis buvo viena iš greičiausiai besivystančių medicinos sričių. Šiuo metu tai ne tik įprasta medicininė praktika, bet ir procesas, įtakojantis šalių demografiją.

Galutinio pripažinimo sulaukta 2010 metais, kuomet Nobelio medicinos premija buvo įteikta fiziologui iš Didž. Britanijos Robertui Edvardsui už apvaisinimo in vitro (IVF) ištobulinimą, padėjusį milijonams nevaisingų porų susilaukti vaikų.

– Kiek šiuo metu pasaulyje yra atliekama pagalbinio apvaisinimo procedūrų?

Šiuo metu atliekama apie 2 mln. pagalbinio apvaisinimo ciklų. Europoje tokių procedūrų atliekama daugiausiai. Tarkim, Danijoje paskutiniaisiais metais apie 10 procentų, Suomijoje, Belgijoje 6-8 procentai, net Estijoje jau daugiau kaip 4 proc. visų šiandien gimstančių vaikų yra pradėti padedant pagalbinio apvaisinimo procedūroms.

– Kokios tendencijos – ar tokių procedūrų pasaulyje atliekama vis daugiau?

Pirmąjį dešimtmetį po pirmosios sėkmės tokių procedūrų skaičius augo geometrine progresija. Laikotarpyje tarp 1993 m. ir 2003 m. ciklų skaičius padvigubėjo. Šiuo metu augimas sudaro 10-20 proc. kasmet.

– Kaip Lietuva atrodo šiame kontekste?

Lietuvoje situacija gana specifinė. Turime daug teigiamų pusių – pakankamai šios srities aukštos kvalifikacijos specialistų, klinikų, atliekančių pagalbinio apvaisinimo procedūras. Diegiami aukščiausi kokybės standartai pagal ES ląstelių ir audinių direktyvos reikalavimus. Tačiau pagalbinio apvaisinimo procedūrų skaičiumi pasigirti negalime, nes stipriai atsiliekame nuo Europos valstybių, JAV. Šiuo metu, manoma, kad pas mus atliekama apie 200-250 pagalbinio apvaisinimo ciklų per metus, tenkančių milijonui gyventojų. Tuo tarpu, lyginant su Estija, oficialiais ESHRE 2008 m. duomenimis, tokių procedūrų ten buvo atlikta 1738 milijonui Estijos gyventojų.

– Kas nulemia tokius didelius skirtumus tarp šalių?

Pagalbinio apvaisinimo procedūrų skaičių nulemia santykis tarp paslaugos poreikio ir prieinamumo. Paslaugos poreikį nulemia demografiniai skaičiai. Tose šalyse, kur populiacijoje vyrauja jaunos moterys, yra gausios šeimos, augančios populiacijos, tokios paslaugos poreikis nedidelis. Jis remiasi asmeninėmis iniciatyvomis, o valstybės intereso remti šias paslaugas nėra.

Apskritai, skaičiuojama, jog gyventojų skaičius valstybėje išlieka stabilus, jei suminis gimstamumo rodiklis yra ne mažiau 2,1 (suminis gimstamumo rodiklis – tai vidutinis gimusių gyvų vaikų, kuriuos moteris pagimdytų per vaisingą savo gyvenimo laikotarpį, skaičius). Europos Sąjungos šalių vidurkis 2009 metais buvo 1,59. Esant tokiai situacijai, atsiranda valstybinis-visuomeninis interesas remti gimstamumo skatinimo programas, nes ateitis tampa miglota dėl nepakankamo mokesčių mokėtojų skaičiaus. Todėl skatinti gimstamumą, gerinant pagalbinio apvaisinimo prieinamumą yra daugelio Europos valstybių politika. Suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje 2010 metais buvo 1,55, populiacijos mažėjimas kone sparčiausias Europoje. Mūsų šalyje tokių paslaugų poreikis yra itin didelis, tačiau prieinamumas labai prastas, besiremiantis asmeninėmis iniciatyvomis, o visuomeninis interesas kol kas visai nerealizuojamas.

– Ką reiškia sparčiai augantis pagalbinio apvaisinimo procedūrų skaičius? Ar tai reiškia, kad panašiu tempu auga nevaisingų porų skaičius?

– Taip, nevaisingų porų daugėja, tačiau pagalbinio apvaisinimo ciklų augimo dinamika yra gerokai spartesnė, nei nevaisingų porų skaičiaus augimas. Anksčiau iš, tarkim, dešimt vaisingumo problemų turinčių porų į gydytojus kreipdavosi vos viena kita, dabar ateinančių išsitirti gerokai daugiau.

– Kokios yra svarbiausios nevaisingumo augimo priežastys?

– Jeigu apibūdinti keliais žodžiais, tai pavadinčiau šiuolaikiško gyvenimo būdo įtaka. Moterys pasirodė neatsparios negailestingai tiksinčiam biologiniam laikrodžiui, o vyrai - įvairiems išorės, aplinkos faktoriams. Šeimos kuriamos vis vėlesniame amžiuje, vaikų planavimas nukeliamas. Sulaukusi 40 metų amžiaus pastoti geba kas trečia sveika moteris. Dėl fiziologinio senėjimo didėja neaiškios kilmės nevaisingumas. Buvo atliktas populiacinis tyrimas, kurio metu nustatyta, kad laikotarpyje nuo 1938 metų iki 1991 metų spermatozoidų kiekis vyrų spermoje sumažėjo 40 proc. Pagal teorinę statistinę prognozę daroma prielaida, jog jeigu tokios tendencijos išliks ir ateityje, dar po 50 metų vyrų, gebančių natūraliai apvaisinti sveiką partnerę, taps mažuma.

– Šią sritį gaubia nemažai mitų, gal paminėtumėte keletą jų?

Esame tikra mitų karalystė. Jų populiarumas ir gajumas atspindi prastą visuomenės švietimo padėtį.

Vienas madingiausių mitų yra – nevaisingumą sukelia hormoninių kontraceptinių tablečių vartojimas. Mitas tiek gajus, kad per paskutinius keletą metų sudėtinių kontraceptinių tablečių vartojimas Lietuvoje nukrito apie 25 procentus. Nepaisant krentančio vartojimo – nevaisingumo tik daugėja. Populiaciniai tyrimai, lyginantys laiką iki norimo nėštumo, sudėtinių kontraceptinių tablečių vartotojų grupėje ir moterų grupėje, kurios niekada gyvenime hormoninių tablečių nevartojo, aiškiai rodo, kad šis laikas nesiskiria. O jei imtume tam tikras specifines pacienčių grupes, pvz. moteris turinčias policistinių kiaušidžių sindromą, laikas iki norimo nėštumo, kontraceptinių tablečių vartotojų grupėje visuomet bus trumpesnis, nei moterų, kurios niekada kontraceptinių tablečių nevartojo.

Kitas mitas – nėštumo nutraukimas yra nevaisingumo priežastis. Nesigilinant į šio neigiamo reiškinio socialinius ir psichologinius aspektus, o šnekant tik apie nevaisingumo problemą, galima būtų teigti, kad nėštumo nutraukimas neturi jokio ryšio su nevaisingumu ir nėra nevaisingumo priežastimi. Nevaisingumo priežastimi gali būti tik nėštumo nutraukimo komplikacijos, kurios laimei yra labai retos. Konsultuojant dėl nevaisingumo pastoti negalinčias moteris, šios dažnai akcentuoja, kad jos niekada nevartojo kontraceptinių tablečių ir niekada nenutraukė nėštumo. Tačiau nevaisingumo specialisto vertinimu, faktas, kad moteris nevartodama patikimos kontracepcijos, niekada nepastojo, skamba prastai vertinant pastojimo prognozę. O prognozė yra net svarbiau, nei diagnozė. Pastoti – tai vienintelis tikras būdas moteriai įrodyti savo vaisingumą. Nėštumo faktas anamnezėje yra labai didelis prognostinis pliusas, stipriai gerinantis individualią tikimybę pastoti pakartotinai ateityje, tiek spontaniškai natūraliai, tiek ir atliekant pagalbinio apvaisinimo procedūrą, nepriklausomai nuo to, kaip nėštumas bebūtų pasibaigęs.

Dar vienas mitas – nevaisingumas yra netinkamos elgsenos gyvenime pasekmė, visų pirma lytiškai plintančių ligų pasekmė. Iš tiesų lytiškai plintančios ligos yra pagrindinė priežastis, dėl kurios gali būti pakenkiami kiaušintakiai ir atsirasti taip vadinamas kiaušintakinis nevaisingumas. Kiaušintakinis nevaisingumas istoriškai buvo pirmoji indikacija pagalbinio apvaisinimo procedūrai. Tačiau šiandien, jei pažiūrėtume į indikacijų pagalbiniam apvaisinimui struktūrą, - kiaušintakinį nevaisingumą rastume tik ketvirtoje vietoje, sudarantį 11 procentų indikacijų pagalbiniam apvaisinimui, t.y. su šios kilmės priežastimi galime sieti vos kas dešimtą pagalbinio apvaisinimo ciklą. Pirmoje vietoje - vyriškos kilmės nevaisingumas, toliau vyriškos kilmės ir moteriškų ginekologinių ligų kombinacija ir neaiškios kilmės nevaisingumas. Apibendrinant – daugumoje atvejų nevaisingumas yra liga, kuri gali paliesti bet kurią porą.